Neišgydoma galvijų liga sunaikinta?

Europos Komisija paskelbė pripažįstanti Lietuvą šalimi, neapimta enzootinės galvijų leukozės. Šio tikslo buvo siekiama nuo 2004-ųjų. Nors kompiuterizuota galvijų laikymo priežiūros sistema, leidžianti surinkti duomenis apie bandų sveikatos būklę ar atlikus bei planuojamus atlikti tyrimus, Lietuvoje įdiegta tik prieš pustrečių metų.

Siekiant minėto statuso, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turėjo pateikti Europos Komisijai duomenis, įrodančius, kad nuo 1992 metų nebuvo patvirtintas nė vienas enzootinės leukozės atvejis. Šalyje privaloma pranešti apie galvijų skerdimo metu nustatytų pakitimų, būdingų leukozei, susidarymą. Šie pakitimai turi būti ištirti, o 10 proc. visų galvijų vyresnių nei 24 mėnesių amžiaus, dvejus metus iš eilės turi būti tiriami pagal Europos Tarybos direktyvomis nurodytą schemą. Visiems vyresniems kaip 24 mėnesių galvijams du pieno arba kraujo mėginiai imami ne dažniau kaip kas 4 mėnesiai. Tyrimai gali būti atliekami iš pieno, jei bandą sudaro daugiau kaip 30 proc. melžiamų karvių.

Kaip teigė Pasvalio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Vygaudas Bružas, siekiant išlaikyti gautą statusą, tyrimai jį turinčiose bandose bus dar vykdomi ir toliau. Tiesa, gerokai rečiau. „Enzootinės galvijų leukozės neapimtos bandos statusą turinčioje bandoje vyresnių nei 24 mėnesių galvijų kitas tyrimas bus atliekamas kartą per penkis metus: vienas praėjus dviems, sekantis – trims ar net daugiau. Vėliau tyrimai tikriausiai tik dar retės, nes, nepasitaikant nė vieno ligos atvejo, jų vykdymas ne toks ir reikalingas“, – aiškino V. Bružas.

Vyresniems žmonėms turbūt sunku suprasti, kad galvijų leukozė – jau praeitis, kuri labiau domina istorikus nei gyvulių laikytojus ar veterinarus. Juk prieš maždaug 25 metus pradėjus taikyti modernesnius tyrimo metodus, paaiškėjo, kad leukoze užsikrėtę pusė visų Lietuvoje laikytų galvijų bandų. Savo pavienes laikytas karves ėmę tirtis gyventojai irgi nieko gero dažniausiai neišgirsdavo, nes dauguma gyvulių būdavo jau sergantys. Vartoję pieną tik savo reikmėms, net ir nebesidomėdavo, sveika jo karvė ar ne. Visi buvo informuoti, kad nuo leukozės nei vaistų, nei vakcinos nėra. Kilusią paniką šiek tiek apramino žinia, kad galima vartoti ir sergančių karvių pieną bei jo produktus, nes žmonėms leukozės virusas nepavojingas. Be to, jis žūsta pieną pasterizuojant.

Kaip buvo sunaikinta epideminiu mastu paplitusi užkrečiama neišgydoma liga? Paprasčiausiu būdu – išskerdžiant sergančius gyvulius. V. Bružas sakė dar prisimenąs, kai mūsų rajono kolūkiai ir tarybiniai ūkiai dešimtimis ar net šimtais gabeno savo gyvulius į skerdyklas. Melžiamų karvių fermos daug kur liko pustuštės. Bandoms atnaujinti reikėjo ir laiko, ir sveikų telyčių. Prasidėjus kolchozų griūčiai, ne visi su šia užduotimi ir susitvarkė.

Kada mūsų rajone buvo užregistruotas paskutinis enzootinės galvijų leukozės atvejis, V. Bružas sakė neprisimenąs. „Galvijų bandos dėl leukozės nuolat buvo tiriamos ir šis procesas dar tęsis. Be to, atliekami tyrimai, įtarus, kad gyvulys gali sirgti. Per pastaruosius metus pasitaikė ne vienas atvejis, kai tiriant pieną, kildavo abejonių, ar jį davusi karvė neserga leukoze. Bet, atlikus kraujo tyrimą, paaiškėdavo, kad gyvulys yra sveikas“, – kalbėjo Pasvalio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas.

Tokių pat priemonių imamasi ir įtarus kitas pavojingas ligas – tuberkuliozę bei galvijų bruceliozę. Nesvarbu, kad bruceliozės mūsų krašte nebėra keliasdešimt metų, o tuberkuliozė irgi jau seniai nugalėta, bet bandos dėl šių ligų dar tiriamos. Kitaip ir būti negali, nes Lietuva kol kas neturi galvijų bruceliozės ir galvijų tuberkuliozės neapimtos šalies statuso.

Jo gavimas būtų naudingas šalies ūkininkams ir visam sektoriui, nes nebereikėtų papildomų tyrimų norint parduoti gyvulį. Be to, laisvos nuo užkrečiamųjų ligų šalies statuso turėjimas yra garantija užsienio partneriams, ieškantiems naujų tiekėjų Lietuvoje. Aišku, lengvesnės būtų ir gyvulių eksporto procedūros.

Darbas, 2012 m. birželio 23 d., p. 2