Kilpinėtojų įžūlumui nėra ribų

Iš Šiaurės Amerikos indėnų pasiskolinta medžioklė kilpomis gal nėra tokia efektyvi kaip šaunamaisiais ginklais, tačiau pastaraisiais metais ir ji tampa vis populiaresnė. Dėl „tyliųjų medžiotojų“ veiklos jau nerimauja ir tikrieji medžiotojai. „Nebe pirmus metus pastebime, kad vos tik pasibaigus medžioklėms su varovais, suaktyvėja kilpinėtojai. Kilpas jie stato žvėrių takuose, dažniausiai prie medžiotojų būrelių įrengtų ir prižiūrimų žvėrių šėryklų. Jau praėjusią žiemą įsitikinome, kad brakonieriai yra tikri savo darbo profesionalai. Pagal medžiagas, iš kurių padarytos kilpos galima manyti, kad tie patys asmenys įrengia ne vieną kitą, o po keliasdešimt kilpų. Taigi tikimybė, jog medžioklė bus sėkminga, yra gan didelė“, – kalbėjo „Girelės“ medžiotojų būrelio pirmininko pavaduotojas Vaidotas Narkevičius, praėjusį savaitgalį Girelės miške surinkęs beveik pusšimtį kilpų.

Sniege aptikti pėdsakai medžiotojus nuvedė į kaimyninį Pakruojo rajoną, kur, matyt, kilpinėtojas ir gyvena. Medžiotojai neabejoja, kad kilpas Girelės miške įrenginėja tas pats brakonierius. Tiesa, praėjusią žiemą jo kilpos buvo prabangesnės – iš plastiku apvilkto troso. Šiemet jis naudoja paprastą plieninį trosą. Aišku, niekam dėl to ne geriau, nes savo juodą darbą kilpinėtojas atlieka taip pat meistriškai. Medžioklė, atrodo, buvo sėkminga – ne vienas medis, prie kurio buvo pritvirtinta kilpa – apgremžtas bandžiusio ištrūkti įkliuvusio žvėries. Labiausiai tikėtina – šerno.

Medžiotojai neabejoja, kad kilpas brakonieriai žvėrių takuose spendžia anksti rytą, o tikrina – dažniausiai sutemus. Ir ne būtinai tą pačią dieną. Todėl į kilpą įkliuvęs žvėrelis kankinasi ilgai. Tačiau brakonieriams tai rūpi mažiausiai, nes mėsos kokybė dėl to nepablogėja. Kartais žvėrims pavyksta išsivaduoti iš kilpos. Aišku, pasekmės būna skaudžios: viela sužaloja žandikaulį, kitas galvos dalis. Gyvūnas dėl to negali maitintis, kankinasi dėl negyjančių žaizdų. Medžiotojams dažnai tenka nušauti tokias leisgyves susižalojusias stirnaites.

Teisingiausia būtų bausti kilpas spendžiančius niekadėjus. Tačiau nutverti brakonierių su įkalčiais – tikrai nelengva. Pažeidėjai žino savo žmogaus teises, todėl net ir sučiupus nusikaltimo vietoje išpešti prisipažinimą iš jų ne visada pavyksta. Be to, kai kilpos spendžiamos dešimtimis, nebėra kam tykoti prie jų ateinančių brakonierių. Visi medžiotojai dirba, o keturi gyvosios gamtos aplinkosaugos inspektoriai sureaguoti į kiekvieną gautą pranešimą visoje apskrities teritorijoje nespėtų net ir labai stengdamiesi. Juk brakonierių nutvėręs inspektorius privalo daug laiko skirti bylos rengimui, teismams ir pan. Tykoti prie kilpos visą dieną iki sutemų negali ir vietinės aplinkosaugos agentūros pareigūnai. Todėl brakonieriai dabar, kai beveik nebėra kam juos sekti, yra įžūlūs ir drąsūs. Vienintelis kovos būdas su jais – brakonieriavimo priemonių, deja – ir įkalčių, konfiskavimas bei naikinimas. Tačiau kilpas nurankiojus, jų meistras lieka laisvas ir dažniausiai nenubaustas. Bet kurioje ūkinių prekių parduotuvėje nusipirkęs pakankamai troso, už keliasdešimt litų atnaujinęs savo inventorių jis vėl gali traukti į mišką „tyliojon medžioklėn“. Jei medžiotojai kilpas vėl nurankios, bus galima vėl viską kartot iš naujo, tikintis, kad jiems ši kova atsibos pirmiau ir kilpos bus paliktos ramybėje.

Kad brakonieriams pareikšti įtarimus nėra lengva įsitikino ir Saločių būrelio medžiotojai. Nutvertas kilpinėtojas nė neketina prisipažinti, jog prie apleistos geležinkelio sankasos aptikta stirnaitė pasismaugė jo paspęstoje kilpoje.

Sučiuptas su įkalčiais brakonierius su aplinkosaugininkais nesiginčijo tik dėl pagautos lapės. Brakonieriui teismas skyrė minimalią – 2000 litų – baudą. Ją bedarbis nusidėjėlis galės sumokėti per 2 metus. Kaip teigė Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos skyriaus vedėjas Albertas Mikašauskas, įkliuvus ne pirmą kartą, nuobaudos už medžioklę kilpomis gali siekti net iki 4000 litų.

Beje, Medamiškio, Kubiliūnų, Levaniškio miškuose Saločių būrelio medžiotojai pririnko daugiau nei pusšimtį kilpų. Jei tą patį padarytų ir kolegos iš kitų rajono būrelių, bendras rezultatas būtų apie pusę tūkstančio. Taigi neverta abejoti, kad medžioklė kilpomis tampa tradicine. Greitai ir žvėrių mūsų miškuose bus mažiau nei jų laukiančių kilpų.

Darbas, 2013 m. vasario 23 d., p. 1

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Versti puslapį

Vartotojo meniu

Partneriai ir rėmėjai

eiflblackpos pasvalys lus biciulis0 joniskelis

Projektą įgyvendinti pagelbėjo labai daug partnerių su kuriais užmegzti glaudūs bendradarbiavimo ryšiai Skaityti daugiau...