Medžiotojų mažėja dėl emigracijos

Medžioklė nuo pat akmens amžiaus laikoma tikro vyro garbingiausiu užsiėmimu. Tiesa, tada, kai žmogui reikėjo kovoti dėl išlikimo, tai buvo profesija. Dabar, kai kažkada medžiotus žvėris galima pamatyti nebent zoologijos soduose, medžioklė tapo tik laisvalaikio praleidimo forma. Beje, neatsiejama nuo meilės gamtai, ką vis sunkiau supranta „žalieji“ ir gyvūnų teisių gynėjai.

Dar ne taip seniai medžiotojo bilietą turėjo vos ne kiekvienas visuomenės elito atstovas. Juk sakydavo, kad svarbiausi šalies politikos klausimai sprendžiami medžioklės nameliuose ir pirtelėse, o ne ministerijų kabinetuose. Turbūt dar prisimename vadinamąjį „Maišiagalos memorandumą“ – tarpvalstybinę sutartį dėl Lietuvos ir Latvijos jūros sienos, kurią po sėkmingos medžioklės pasirašė abiejų šalių prezidentai ir premjerai. Tiesa, kilus didžiuliam skandalui, prezidentas A. Brazauskas ir premjeras A. Šleževičius savo parašus po Lietuvai nenaudinga sutartimi atšaukė. Nuo tų įvykių eina jau aštuoniolikti metai. Tačiau Lietuvos jūros siena su Latvija iki šiol nenustatyta. Kas žino – gal dėl to, kad per tą laiką buvę ir dabar esantys prezidentai bei premjerai laisvalaikį leidžia ne medžiodami, o sportuodami.

Pastaraisiais metais bet kokia kaina tapti medžiotojais nesistengia ir pasvaliečiai. Kaip informavo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Pasvalio skyriaus valdybos pirmininkas Rimantas Kregždė, pasibaigus 2012-iesiems mūsų rajone buvo 350 medžiotojų, priklausančių vienuolikai būrelių. Nors, kaip įprasta, kasmet medžiotojais tampa apie 10 varovais vienerius metus pabuvusių ir egzaminus išlaikiusių žmonių, bendras medžiotojų skaičius mažėja. Tarkim, 2011-aisiais rajone buvo
356, o prieš tris metus – net 378 medžiotojai.

Sunku patikėti, kad per tokį neilgą laikotarpį 28 vyrai iškeliavo, kaip sako dakotų genties indėnai, į „amžinosios medžioklės plotus“. Juk Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija nėra vyriausius žmones vienijanti organizacija. „Būna, kad vienas kitas medžiotojas ir numiršta. Bet daugiausia narių netenkame, manau, dėl emigracijos. Žmonės išvyksta užsidirbti pinigų, galbūt pasilieka užsienyje ilgesniam laikui. O mes narį, nemokantį mokesčio ilgiau nei metus, šalinam iš draugijos. Toks asmuo teisės medžioti dėl to nepraranda, nes jo medžiotojo bilietas galioja. Tačiau, nepriklausydamas nei draugijai, nei būreliui, medžioklėje jis gali dalyvauti nebent sumokėjęs svečio mokestį, kurį būreliai nusistato savarankiškai. Be to, nereikia pamiršti, kad kai kurie būreliai tokį svečiavimąsi riboja. Tarkim, tam pačiam asmeniui iki trijų kartų per sezoną. Todėl, žinodami, kad būti „laisvuoju medžiotoju“ bus tikrai brangiau, daugelis pašalintųjų iš draugijos vėl nori tapti jos nariais. Deja, tokiu atveju yra tik viena išeitis – įstoti į ją iš naujo, sumokėjus stojamąjį ir nario mokestį už pirmuosius metus. Dauguma su tuo pasiūlymu sutinka“, – aiškino R. Kregždė.

Stojamasis mokestis (180 litų) į Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugiją jau ilgai nesikeičia. Draugijos nariai, norintys turėti ne tik teisę medžioti, bet ir žvejoti per metus mokėdavo 55 litus. Kadangi nuo gegužės 1-osios beveik visų vandens telkinių kontrolę perima valstybė, draugijos Pasvalio skyrius šiemet mokesčių iš žvejų mėgėjų neberinks. Taigi draugijai priklausantys medžiotojai mokės tik 40 litų per metus.

Tačiau pagal simboliško dydžio draugijos nario mokesčius nereikėtų manyti, kad medžioklė – pigus laisvalaikio praleidimo būdas. Juk medžiotojui reikia mokėti dar ir būrelio nario mokestį. Jo dydį kiekvienas būrelis nusistato savarankiškai. Be to, medžiotojams ūkininkai gali pareikšti pretenzijas dėl žvėrių padarytos žalos pasėliams ar gyvuliams atlyginimo. Laimei, per praėjusį medžioklės sezoną mūsų rajono medžiotojai tokių prašymų iš žemdirbių negavo.

Gan daug išlaidų pareikalauja ir papildomas žvėrių šėrimas „baltojo bado“ laikotarpiu. Kad miške įrengtos šėryklos nebūtų tuščios, prireikia ne vienos tonos grūdų ar morkų.

Todėl, R. Kregždės nuomone, medžiotojais tapti ryžtasi dažniausiai tikri gamtos mylėtojai, o ne asmenys, norintys pasipelnyti iš gautos teisės medžioti. Anaiptol ne pigūs ir medžiotojo „žaislai“. Tiesa, naudotą lygiavamzdį šautuvą gal ir įmanoma įsigyti už maždaug tūkstantį litų. Tačiau norint turėti savo arsenale naują vokišką karabiną, galbūt teks pakloti ir 15 tūkst. litų. Dar 10 tūkst. kainuos optikinis taikiklis, tūkstantį – prožektorius. Todėl nereikia stebėtis, kad norą tapti medžiotojais pareiškia ne visi varovai. Kaip teigė R. Kregždė, šiemet kol kas gauti tik penki prašymai. Tik vienas iš panorusiųjų yra surinkęs visus būtinus dokumentus. Tad prognozuoti, kiek naujų medžiotojų papildys mūsų rajono būrelių gretas, dar anksti. Juk po mėnesį truksiančių mokymų reikės išlaikyti teorijos, po to – ir praktikos, egzaminą. O lemiamą sprendimą dėl kiekvieno asmens priims medžioklės teisės suteikimo ir panaikinimo komisija, vadovaujama Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos skyriaus vedėjo Alberto Mikašausko.

Darbas, 2013 m. balandžio 4 d., p. 2