Ūkininkai mokėjo už... nieką

Po ilgų svarstymų ir ginčų Seimo komitetuose dėl skirtingo Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo interpretavimo, pagaliau nuspręsta, kad šienainio gamyboje naudojama polietileno pėvelė nėra pakuotė. Taigi nuo šių metų ūkininkams, ruošiantiems šienainį savo gyvuliams šerti, nebereikės mokėti mokesčio už pakuotės tvarkymą.

Panevėžio regiono aplinkosaugos departamento vyriausiasis specialistas Gintautas Andriuškevičius siūlo nepamiršti, kad minėto įstatymo pataisa galioja tik polietileno plėvelei, naudojamai šienainio gamybai. „Tarkim, maišai ar kita tara, kurioje ūkininkas parduoda savo produkciją ir toliau yra laikoma pakuote. Už ją jis arba privalo mokėti aplinkos teršimo pakuotės atliekomis mokestį arba, kad to nereikėtų – įvykdyti nustatytas pakuotės atliekų pristatymo tvarkytojams normas, kas, aišku, irgi nereikalauja išlaidų. Visa tai patirdavo ir ūkininkai naudojantys plėvelę šienainio gamybai. Dabar ją išbraukus iš pakuočių sąrašo, ji vertinama tik kaip paprasta gamybos atlieka. Didesnį kiekį sukaupę ūkininkai šienainio gamybai naudotą plėvelę atliekų tvarkytojams galės priduoti nemokamai“, – aiškino aplinkosaugininkas.

Kad šienainio be polietileno plėvelės pagaminti neįmanoma, Aplinkos ministerijos Atliekų departamento vadovams buvo įrodinėjama jau prieš kelis metus. Tai darė ne tik žemdirbius vienijančių organizacijų atstovai, bet ir su ūkininkais nuolat bendravę rajonų aplinkosaugos agentūrų darbuotojai. Deja, Vilniuje gyvenantiems ir dirbantiems ministerijos bei jos institucijų specialistams, sukūrusiems tokį „gerą“ įstatymą, žodis „šienainis“, matyt, tebuvo žodžio „šienas“ sinonimas. Iš kabinetų ne itin dažnai išeinantiems funkcionieriams tikriausiai ir dabar neaišku, kam išvis reikia šienainio rulonus vynioti į geresnę „pakuotę“, nei skiriama tualetiniam popieriui. Ūkininkams nevertėtų stebėtis net ir tuo atveju, jei tarp įstatymo kūrėjų atsirastų ne vienas, kuris šienainio rulono nėra nė matęs, o kitam jis gal ir „po pažastim“ tilptų.

Kabinetiniai įstatymai tuo ir žavūs, kad juos tenka nuolat taisyti bei pildyti. Taip ir valdžios atstovams įdomiau dirbti.

Kas kita – žmonėms, kuriems reikia tų įstatymų laikytis. Įsigaliojus minėtai Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pataisai, ne vienas sąžiningai pakuočių apskaitą vykdęs ir mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis sumokėjęs ūkininkas pasijuto apgautas. Juk stambesnių ūkių savininkai plėvelę šienainiui gaminti naudojo tonomis. Nutarus, kad ji nėra ir nebuvo pakuotė, ūkininkams prabudo viltis, kad galbūt bus grąžinti iš jų surinkti pinigai. Bet tokių svajonių teks atsisakyti. Anot G. Andriuškevičiaus, mokesčių jiems niekas negrąžins, nes kai buvo renkami pinigai, minėtame įstatyme šienainio plėvelė dar buvo įvardijama kaip pakuotė. O dabar ji net gamybos atlieka negali būti vadinama, kol nesunaudotas apvalkale esantis gaminys. Šiuo atveju – šienainis. Tad rudenį ar vasarą pasigaminę žiemai pašarus ūkininkai gali būti ramūs: ruloną sauganti plėvelė atlieka taps tik tada, kai bus nuo jo nuimta.

Jau seniai aiškinama, kad žemės ūkis yra nuostolingas ir kad be subsidijų žemdirbys šiandien neišsilaikytų. Net ir neskaičiuodamas į produkto pagaminimą įdedamo savo darbo vertės. Tačiau valdžios atstovams ūkininko ūkis niekuo nesiskiria nuo pramonės ar prekybos įmonės, o melžiama karvė – nuo tekinimo staklių. Toks požiūris stebina ir pačius aplinkosaugininkus, nes valdžia, viena ranka duodama žemdirbiui paramą, kita bando iš jo kuo daugiau paimti užkraunamais visokiais mokesčiais ar prievolėmis.

Išminties ir sveiko proto nestokojantys ministrai ir jų pagalbininkai to, matyt, dar nesupranta. Turi praeiti ne vieni metai, kol jie suvoks, kas visiems ir taip aišku. Daug laiko prireikė kad viską išmanantys vyriausybės vadovai ir seimūnai suprastų paprasto ūkininko aiškinimą, jog šienainio be plėvelės, kaip ir dešros be žarnos, nepagaminsi.

Darbas, 2012 m. sausio 14 d., p. 2