Išbandymai optimizmo nesumažino

Antrasis ūkininkas, kurį aplankė konkurso „Metų ūkis 2013“ komisija – mikoliškietis Juozas Balčėtis. Beje, smagus sutapimas: kaip ir pirmasis konkurso dalyvis – Ramužių kaimo ūkininkas Vydas Gabriūnas (apie jį rašėme liepos 18 dienos „Darbe“), Juozas šiemet atšventė savo 60-metį, o ūkininkauti pradėjo irgi prieš 22-ejus metus – 1991-aisiais. Be to, Vydas ir Juozas yra bendrakursiai – tuometėje Žemės ūkio akademijoje abu įsigijo inžinieriaus mechaniko specialybę.

Juozas Balčėtis dirba per šimtą hektarų žemės – 70 nuosavos, dar 35 hektarus nuomojasi. Didesnė pusė nuosavos žemės – paveldėta iš senelių, kurių laukai driekėsi už septynių kilometrų nuo Mikoliškio įsikūrusiame Eimuliškio kaime. Dabar ten – pagrindinės Juozo ūkio valdos. Deja, Eimuliškio kaimas jau visiškai ištuštėjęs ir iš šiandienio ūkio šeimininko gimtosios sodybos likęs tik ąžuolas, į kurį įlipęs mažasis Juozukas mėgdavo pasižvalgyti po plačias apylinkes ir pafantazuoti, koks pasaulis slypi už tolimo horizonto.

Serbentynus teko užarti

Šiandien Juozas Balčėtis verčiasi augalininkyste, bet prieš keliolika metų buvo nutaręs išbandyti uogininkystės verslą ir juodųjų serbentų plantacijas išplėtęs net iki trylikos hektarų.

– Uogininkyste susigundžiau, kai juodųjų serbentų kilogramas kainavo keturis litus. Uogų augintojams tuomet visi prognozavo geras perspektyvas tvirtindami, kad uogos negali būti pigesnės už cukrų. Deja, kai aš pardaviau pirmąjį savo uogyno derlių, gavau vos po du litus už kilogramą, dar po metų kitų supirkėjai siūlė tik kiek daugiau kaip po litą, – neišsipildžiusias prognozes prisimena ūkininkas.

Kelerius pirmus metus teko kviestis talkininkus ir uogas skinti rankomis. Serbentams ūgtelėjus, mikoliškietis samdėsi kombainą. Tačiau išgyventi iš uogininkystės darėsi vis sunkiau, gauto pelno vos pakakdavo sumokėti už kombaino nuomą. Pastangų, išlaidų ir sveikatos buvo įdėta daug, o naudos jokios. Galų gale, nors ir skaudama širdimi, Juozas Balčėtis apsisprendė su šiuo verslu atsisveikinti ir savo išpuoselėtą serbentyną užarė. Dabar augina javus ir rūpesčių turi gerokai mažiau, o ūkis kasmet stiprėja.

„Žemė – tai ne kokios nors staklės, prie kurių metus kitus padirbėjęs gali palikti stovėti tuščiai“, – prieš gerą dešimtmetį kalbintas „Darbo“ yra sakęs Juozas Balčėtis, niekada neprarandantis įgimto optimizmo.

Nepeikia ir senesnės technikos

Valstybės dienos proga Pasvalyje surengtame šiuolaikiškos žemės ūkio technikos parade važiavęs „Zetor“ traktorius atriedėjo iš mikoliškiečio ūkio. Naujausi Juozo Balčėčio pirkiniai – modernus germinatorius, sėjamoji. Tačiau nagingas ūkininkas daug ką susikonstruoja ir pats. Komisijos nariams jis aprodė per praėjusią žiemą sumeistrautą kompresorių, kuriam pritaikė aparatūrą, kažkada pirktą uogų šaldymo patalpoms.

– Senasis gamyklinis kompresorius buvo labai triukšmingas, ūždavo kaip pašėlęs. O mano sumeistrautas dirba tyliai, be to, yra gerokai galingesnis, – šypsosi ūkininkas.

Įsigijęs šalia Mikoliškio katilinės esančias nebenaudojamas patalpas Juozas Balčėtis jose įsirengė savo ūkio mechanines dirbtuves. Jose labai tvarkinga, kiekvienas daiktelis turi savo vietą. Juozas šmaikštauja, kad dirbtuvėse tvarką palaikyti taip pat sunku, kaip ir šeimininkei virtuvėje: atrodo, tik ką krūvą indų suplovei, o, žiūrėk, ir vėl nauja guli...

Šalia įvairių staklių ir kitokios meistrystei būtinos įrangos stovi ne vieną dešimtmetį jau suskaičiavęs, tačiau iki naujumo išblizgintas motociklas „Jawa“. Anot ūkio šeimininko, šiai „Jawutei“ padedant jis susipažino su savo žmona Danguole, su kuria ir šiandien laimingai gyvena, todėl motociklas jam yra tarsi romantiškos jaunystės relikvija.

Mikoliškietis nepeikia nemažai metų jam atitarnavusio kombaino, bet pripažįsta, kad jau reikėtų ne tik modernesnio kombaino, bet ir galingesnio traktoriaus. Bet kol kas technikos parko atnaujinimas didelių rūpesčių jam nekelia. Juozas Balčėtis įsitikinęs, kad rūpestingai prižiūrimos mašinos be problemų gali dirbti iki naujojo 2014–2020 metų Europos Sąjungos finansinio periodo, kada vėl bus galima teikti naujus projektus dėl paramos ūkio modernizavimui.

– Be to, per ilgus darbo metus įsitikinau, kad, nors senesnei rusiškai technikai labai trūksta komforto, ji yra gerokai ekonomiškesnė už daugelį naujų žemės ūkio mašinų. Žemdirbiams skiriamo pigesnio kuro kiekis – po 120 litrų vienam hektarui – buvo apskaičiuotas, kai dar daugelis dirbo su sena technika. Naujoms galingoms mašinoms tokio kiekio nebeužtenka. Žinoma, prisideda ir naujos anksčiau nenaudotos technologijos, ir nemenki atstumai, kuriuos reikia įveikti važinėjant iš vieno lauko į kitą. Man iki savo ūkio laukų Eimuliškyje tenka važiuoti septynis kilometrus. Paskaičiavau, kad su kuro kiekiu, kurį sunaudoju tokiai kelionei, galėčiau suarti pusantro hektaro žemės, – pastebi ūkininkas.

Juozas Balčėtis savo ūkio techniką prižiūri itin kruopščiai. Jo tvirta nuostata, kad ir nauja, ir senesnė mašina visą laiką turi būti paruošta taip, tarsi būtų ką tik iš gamyklos – iki paskutinio varžtelio ar sraigtelio.

Ūkininko iniciatyva – pušaičių parkas

Mikoliškietis pasidžiaugia, kad ūkyje turėjo sumanų praktikantą ir tikisi po metų kitų išsiugdyti kvalifikuotą mechanizatorių. Paties Juozo atžalos ūkininkavimu nesusiviliojo – pasirinko kitas specialybes. Tačiau matyti, kad pas senelį dažni svečiai yra keturi jo anūkai – visi dar ikimokyklinukai. Šalia ūkininko mechaninių dirbtuvių gražiai sutvarkytoje aikštelėje mažylių laukia vandens sklidinas baseinėlis, paties mikoliškiečio sumeistrauta žaidimų įranga.

Viename iš ūkinio kiemo pastatų yra poilsio kambarys darbininkams. Čia pat ir dušas, kuriam vandenį sušildo saulė. Šalia ūkio dirbtuvių auga sodelis, neišvaizdžias senų pastatų sienas išradingai slepia jas apkerojusios vynuogės, lazdynų krūmai.

Kieme svečius pasitinka du sargūs vilkšuniai. Abiejų jų atsiradimas pas mikoliškietį turi graudžią pradžią, bet laimingą tęsinį. Vieno šių keturkojų šeimininkas ilgam atsigulė į ligoninę, o namie likusios moterys su augintiniu nebesusitvarkė, todėl buvo nutarusios jį užmigdyti. Gražų vilkšunį priglaudė ir išgelbėjo Juozas. Jaunesnis kiemo sargas čia atsirado netikėtai, paprasčiausiai kažkas atvežė ir išmetė. Geraširdis ūkininkas neatstūmė ir jo...

Juozas Balčėtis ne vienerius metus vadovavo Mikoliškio kaimo bendruomenei. Jo iniciatyva šioje gyvenvietėje pasodinta per tūkstantį pušaičių ir kitokių medelių. „Kažkada toje vietoje buvo piktžolynas. O dabar važiuoji per kaimą, matai gerokai ūgtelėjusias pušeles, kurioms smėlinga Mikoliškio žemė labai patiko, ir širdis džiaugiasi“ – kukliai sako darbštusis ūkininkas.

Darbas, 2013 m. liepos 23 d., p. 2

Versti puslapį

Vartotojo meniu

Partneriai ir rėmėjai

eiflblackpos pasvalys lus biciulis0 joniskelis

Projektą įgyvendinti pagelbėjo labai daug partnerių su kuriais užmegzti glaudūs bendradarbiavimo ryšiai Skaityti daugiau...