Stebuklai tegul aplanko netikėtai

Ateinantys 2015-ieji pagal Rytų šalių horoskopus vienur vadinami Ožkos, kitur – Avies metais. Tačiau mes, lietuviai, esam ne rytiečiai, o europiečiai, tad mums avelės kiekvienais metais, artėjant didžiosioms šventėms, tampa vienu iš ramybės ir gerumo, jaukumo ir šilumos simbolių. Avys dažnai vaizduojamos ir prakartėlėse, atkartojančiose vietą, kurioje gimė Jėzus. Kartais prakartėlėse apgyvendinamos gyvos avys, nes tai vieni iš gyvulėlių, galbūt mačiusių Jėzaus gimimą.

Todėl neatsitiktinai Šv. Kalėdų išvakarėse mūsų „Darbas“ svečiavosi avis auginančių ūkininkų, konkurso „Metų ūkis 2014“ trečiosios vietos laimėtojų, pumpėniečių Donato ir Vilmos Matuzevičių šeimoje. Beje, nueinančių ir ateinančių metų sandūros mėnesiai yra tas metas, kai kailiniuotoji banda ima sparčiai gausėti. Avys vedasi ėriukus, o mažieji augintiniai ypač daug džiaugsmo suteikia Matuzevičių šeimos atžaloms – ketverių metukų Melitai, devynmečiui Rokui ir dvylikametei Gretai.

Apie septyniasdešimtį galvų turinti pumpėniečių ūkio avių banda per žiemą pasipildys dar maždaug keturiasdešimčia kailiniuotųjų. Matuzevičiai augina Romanovo, Berišon ir Lietuvos juodgalvių veislių avis. Ūkyje yra nemaži pievų plotai, tad ganyklų užtenka. Avytės šiemet ragavo ir itin gausiai užderėjusių moliūgų, dabar sočiai gauna šieno, avižų. Vaikai dažnai nulekia pas jas su duonos kriaukšlelėmis, žiemą neša pušų šakeles, nes tai – puikus vitaminų
šaltinis.

Kol kas savo užaugintų avių pumpėniečiai neparduoda – didina ūkio bandą, kas lieka – išsiveža draugai ir giminaičiai. Nukirptas vilnas išgabeno karšti, o Vilma vis pasvajoja, kad, kai turės daugiau laiko, pasistengs, kad visa šeima gulėtų iš natūralios vilnos pagamintuose pataluose.

Ūkininkauti Donatas ir Vilma Matuzevičiai pradėjo 2004-aisiais – prieš gerą dešimtmetį. Didžiausias Donato patarėjas ir pagalbininkas pirmaisiais nelengvais ūkio kūrimo metais buvo jo tėtis – tame pačiame miestelyje gyvenantis Vytautas Antanas Matuzevičius, darbštumu garsėjęs buvusio kolūkio mechanizatorius ir kombainininkas. „Nors tėtis iš pradžių nelabai tikėjo, kad man pavyks sukurti savarankišką ūkį, tačiau gerų patarimų ir talkos tikrai niekada negailėjo. Visas mūsų ūkio mechanizacijos kiemas buvo jo rankose“, – tėčio perduotą patirtį Donatas itin vertina.

Pumpėniečių šeima savo ūkį pradėjo kurti iš senelių paveldėtoje žemėje. Ir Vilmos, ir Donato seneliai buvo Lietuvos savanoriai, už savo pasiaukojimą gavę po dvylika hektarų žemės. Šiandien savanorių ainiai ūkio valdas išplėtė iki pusketvirto šimto hektarų.

Vilma kilusi iš toje pat Pumpėnų seniūnijoje esančio Toliūnų kaimo. Jos senelis iš mamos pusės Vincas Titas, žinomas ne tik kaip Lietuvos savanoris, bet ir kaip mūsų krašto ilgaamžis – jis mirė sulaukęs 103-ijų metų. Vilmos senelis iš tėčio pusės Antanas Grincevičius garsėjo kaip nagingas kalvis.

Namą, kuriame dabar gyvena Matuzevičių šeima, Donato tėtis pastatė iš vienkiemio vejamam savo tėčiui – Donato seneliui. Tačiau naujame name senoliui teko pagyventi gal tik kokius penkerius metus. Po jo mirties namas ilgokai stovėjo tuščias, vėliau kurį laiką jame gyveno Pumpėnų klebonas. Kai čia įsikūrė jaunieji Matuzevičiai, Donato tėtis jų atžaloms kieme pastatė pasakų namelį, užkeltą ant storo tuščiavidurio medžio kamieno. Kol surado patį įdomiausią sprendimą, namukas, tarsi pasakoje apie trobelę ant vištos kojelės, kelis kartus buvo sukiojamas į visas puses. Senelio sumeistrautas ir anūkams padovanotas pasakų namelis – pati mėgstamiausia jų žaidimų vieta. Vasarą ten kartais ir nakvoja. Į namelį galima užlipti dailiais laiptukais, o žemyn nusileisti saugia čiuožyne.

Prieš Šv. Kalėdas ne tik pasakų namelį, bet ir kitus sodybos pastatus, net medžius pumpėniečiai išpuošia šviesos girliandomis su nesuskaičiuojama daugybe įvairiaspalvių lempučių. Už tai jie yra pelnę bendruomenės nominaciją „Šviesiausias ir šventiškiausias Kalėdinis kiemas“. Švieselių jūra matyti iš tolo, ji sklaido niūrią žiemos tamsą ir praskaidrina ne tik šios sodybos gyventojų nuotaiką.

Sodybų puošimo dizainą kuria Vilma, ji su vaikais yra visų sumanymų iniciatorė, o Donatas juos įkūnija. Anot vyriškio, visas puošimo procesas užtrunka porą dienų.

Siuvėjos specialybę turinti Vilma nusprendė, jog būtina paragauti ir žemės ūkio mokslų, tad dabar neakivaizdžiai studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete: ji žemės ūkio technologijų ir vadybos specialybės trečiakursė. Iki gimstant Gretai moteris dirbo vienoje Panevėžio siuvykloje. Kai šeima pradėjo ūkininkauti, siuviniams laiko beveik nebėra. Bet, tarkim, atžalų karnavaliniai rūbai – Vilmos kūryba ir jos rankų darbas. Šiemet jo irgi netrūko: Piniavos vaikų darželį-mokyklą lankanti Melita Kalėdų eglutės karnavale vaidino lapę, Panevėžio Vilties pagrindinės mokyklos trečiokas Rokas – sniego senį. Tos pačios mokyklos šeštokės Gretos klasė – akmens amžiaus žmones. Čia itin puikiai pasitarnavo avių kailiai, o tokių šiandien galima rasti tik pas avininkyste besiverčiančius ūkininkus.

Vilma Matuzevičienė – labai kūrybingas žmogus. Kai šiemet per Antaninių šventę ir sendaikčių turgelio Pasvalyje atidarymą buvo surengtas floristinių suknelių konkursas „Žalia pieva – ne kelmynė“, Vilmos sukurta kompozicija „Laukų spalvos“ pelnė pirmą vietą. Demonstravo ją ne kas kitas, o dvi sesutės – Greta ir Melita.

Donatas ir Vilma stengiasi suteikti kuo didesnę laisvę pačių vaikų kūrybai ir pomėgiams. Rokas lanko karate treniruotes, jau turi geltoną diržą, Greta – muzikos mokyklą Panevėžyje.

Matuzevičių namuose saugoma itin sena ir reta relikvija – jau ne pirmą šimtmetį skaičiuojantis, garsioje „Fibiger“ firmoje pagamintas pianinas. Šį pianiną Gretai padovanojo jos krikšto mama – Donato sesuo Rita, Vilniaus kolegijoje dėstanti matematiką bei informatiką. O pati Rita jį dovanų buvo gavusi iš savo krikšto mamos – pasvalietės Zinos Kirkilaitės. Senovę primenančių relikvijų pumpėniečių namuose yra ir daugiau – jie išsaugojo Donato senelio užsakymu tarpukario Lietuvoje pagamintą, rankų darbo raižytą stalą, močiutės siuvinėtą staltiesę.

Muzika besižavinti ir labai daug knygų skaitanti dvylikametė Greta užsiminė turinti dar vieną didelę svajonę – tapti astronome ir padirbėti NASA – Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinėje astronautikos ir kosmoso administracijoje.

– Bet, kad ten patekčiau, turiu labai daug mokytis, o studijas baigti ne bet kuriame universitete, o tame, kuris yra pripažintas visame pasaulyje, – realybę puikiai suvokianti šeštokė savo svajonės atsisakyti nežada.

Dar vienas dvylikametės pomėgis – orientavimosi sportas, anot Gretos, padedantis išmokti priimti greitus sprendimus.

Visa Matuzevičių šeima yra susižavėjusi baidarių žygiais ir kasmet plaukia vis kita upe. Kai pavyksta atitrūkti nuo ūkio darbų, stengiasi išsiruošti pažintinėn kelionėn į užsienio šalis. Neseniai lankėsi Slovakijoje, kopė į kalnus. Smagias keliones mėgstančiai šeimai jas surengti padeda Donato sesuo Dalia, turinti geografės išsilavinimą, bet dar dirbanti ir laisvai samdoma gide.

Vilma užaugo su dviem seserimis ir broliu. Jos tėtis mirė, kai Vilmai buvo vos dvylika metų.

– Gimines iš tėvelio pusės mažai tepažinojom, todėl kilo mintis surengti jų susitikimą. Kai kurie pusbroliai ir pusseserės šiame susiėjime susitiko pirmą kartą. Buvo atvejis, kai čia susipažino iki tol vienas kito nematę du broliai. Sudarėm šakotą giminės medį ir sutarėm, jog tokie susitikimai taps tradiciniais, – sako Vilma. Ji su Donatu užaugino mirusios savo sesers dukrą, dabar jau sukūrusią savo šeimą.

Nemažo avių ūkio šeimininkė Vilma Matuzevičienė gimusi kovą: pagal horoskopą – po Avino ženklu. Donatas gimęs birželį. Kai prieš porą metų jiems sukako po 35-erius, nutarė abiejų gimtadienius atšvęsti kartu. Visiems į šią šventę pakviestiems giminėms ir draugams sakė, jog švęs savo 70-metį – tiek, kiek buvo sudėjus judviejų metus. Šventėje šeimininkavusios samdytos moterys stebėjosi: „Mums minėjo, kad vaišes reikės ruošti 70-mečio jubiliejaus svečiams. Bet kažkodėl visi sveikino, gėles ir dovanas nešė vienai jaunai porai, o tų septyniasdešimtmečių jubiliatų nė nematėme“...

– Kokios savybės būdingos kailiniuotosioms jūsų augintinėms? – klausiame ūkio šeimininkų.

– Pirmiausia, žinoma, užsispyrimas. Neveltui sakoma: užsispyręs kaip avinas. Be to, avys visada turi savo lyderį-vedlį. Todėl, norėdamas suvaldyti avių bandą, turi įtikti jos vedliui – jį prisipratinti, prisijaukinti, kad pašauktas jis eitų pas tave. O jeigu eis vedlys, paskui jį atlėks ir visa banda, – teigia Donatas.

Pumpėniečiai keletą avelių iš pradžių nusipirko kaip sodybos „šienapjovę“. Jas auginti patiko, nes avis – nereiklus gyvulėlis. Tad bandą pamažu didino, populiarių veislių ieškojo pas Lietuvos avių augintojus. Vėliau pradėjo ėriuotis pačių ūkio savininkų avelės ir avininkystė pamažu tapo viena iš šio ūkio šakų.

Prieš keletą metų tradicinėje rajono ūkininkų vakaronėje Donatas ir Vilma Matuzevičiai pelnė „Metų optimistų“ nominaciją: už nuo jų veidų nedingstančią šypseną bei aplink skleidžiamą gerą nuotaiką.

– Ūkininkams būna ir geresnių, ir blogesnių metų. Bet ir tais blogesniais juk neverksi ir nedejuosi. Ūkį pradėjome kurti nuo nulio, tad prie sunkumų jau seniai pripratome, – tokiais žodžiais pumpėniečiai dar kartą paliudija, jog optimizmo jie nestokoja.

Matuzevičiai yra apdovanoti bendruomenės padėkomis už dosnumą ir paramą, o Vilma – pelniusi Panevėžio veiklių moterų klubo įvertinimą „Už meilę ir darną šeimoje, filantropinę veiklą“.

Pumpėniečių ūkininkų šeima prie Kūčių stalo sės ir šventas Kalėdas sutiks kartu su netoliese gyvenančiais Donato tėveliais. „Kol mūsų vaikai dar turi senelius, kitokių minčių net nekyla“, – tikina Vilma, kartu apgailestaudama, kad tie vieni seneliai ir belikę, nes pačios Vilmos tėveliai jau seniai išėję Amžinybėn.

– Ar eisit Kūčių naktį į avių tvartą pasiklausyti, ką kalba kailiniuotosios augintinės? Juk pasakojama, kad tą stebuklų naktį visi gyvulėliai prabyla žmogaus balsu, – smalsaujame.

– Jokiu būdu negalime tyčia eiti ir klausytis, – rimtu balsu užginčija devynmetis Rokas. – Girdėjau pasakojant, jog vienas turtingas ir smalsus žmogus labai norėjo išgirsti gyvulių šneką ir slapčia nusėlino į tvartą. Išgirsti išgirdo, bet greitai prarado visus savo turtus ir visą gyvenimą liko skurdžius. O kitas, kuris neturėjo savo namų ir miegodavo tvarte ant šieno, gyvulėlių šneką išgirdo visai atsitiktinai. Jie pasakė, kur yra paslėptas lobis, ir vargšas labai netikėtai praturtėjo, – senolių sakmėse užkoduotą išmintį, jog stebuklai ateina netikėtai, atskleidė ūkininkų sūnus.

Darbas, 2014 m. gruodžio 23 d., p. 3, 5

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Versti puslapį

Vartotojo meniu

Partneriai ir rėmėjai

eiflblackpos pasvalys lus biciulis0 joniskelis

Projektą įgyvendinti pagelbėjo labai daug partnerių su kuriais užmegzti glaudūs bendradarbiavimo ryšiai Skaityti daugiau...