Kurti jaukią sodybą padeda pati gamta

Žvirgždietė Ona Šležienė tvirtina, kad jų kaime gražios visos sodybos. Tačiau, atvažiavus į Žvirgždę, gražiausiu rajone šiemet pripažintą vienkiemį galima surasti be vargo. Ši sodyba išsiskiria nuoširdžiu kaimišku grožiu, dideliu kryžiumi, ryškiaspalviais jurginais, drožinėtais medžio akcentais.

– Kryžius čia stovi jau daugiau kaip šimtmetį. Tiesa, dabartinis išdrožtas neseniai, bet panašų kryžių sodyba turėjo visada, kiek pamenu. Tik senasis supuvo, todėl nutarėm, jog laikas statyti nają, – sako 82-ejų metų sodybos šeimininkė.

Berželis – tarsi sūnus

Ona Rauckytė–Šležienė kilusi iš Leliškių kaimo, o namus Žvirgždėje jai paliko tetulytė Ona, tėčio sesuo.

– Mūsų šeima buvo didelė – turėjau keturias seseris ir tris brolius. Vyras Jonas irgi užaugo gausioj šeimoj. Kai tekėjau, visas mano turtas tebuvo tėčio sukaltas stalas... – liūdnai šypteli „Darbo“ pašnekovė.

Tuometis tarybinis ūkis, kuriame dirbo jaunavedžiai, davė mažą kambarėlį kaimo daugiabutyje. Netrukus gimė dukra Genutė. Šeima susispaudusi vargo, kol ūkis įleido į didesnį namą Žoliškio kaime. Dar po kelerių metų savo sodybą Onai Šležienei užrašė atžalų nesusilaukusi teta.

– Mano mamytė, teta ir aš – visos trys esame Onos. Gal todėl tetulė mane ir pasirinko savo namų paveldėtoja, – šmaikštauja žvirgždietė.

Nors ir neturtingų, bet labai darbščių Onos tėvelių sodyboje Leliškiuose buvo didelis sodas, ją supo medžiai. O atsikėlusi į sodybą Žvirgždėj Šležų šeima rado aplinkui plytintį tuščią lauką. Nuo mažens įpratusi prie augalų draugijos naujoji sodybos šeimininkė į ją iš visur ėmė tempti medelius ir visokius žolynus.

– Obelų ir kriaušių sodinukus iš medelyno parsivežiau pasikinkiusi arklį uorėn, – prisimena močiutė. – Gėlių daigais apdalino kaimynai, pirkdavau, ką įdomesnio radusi, ir turguje. Labiausiai patinka senovinės lietuviškų darželių gėlės, o tų „mandriųjų“, atgabentų iš svetur, nė nenoriu. Juk net ir mūsiškiam augalui ne visada įtiksi. Kai kuriuos persodinu po kelis kartus: tai kitų augalų kaimynystė nepatinka, tai pavėsio ar saulės nori, tai vėjų nepakenčia. Bet galų gale surandu tinkamiausią vietą, apglostau, maloniai pašnekinu ir augalėlis atsigauna, suveši, pradžiugina žiedais.

Ona Šležienė rodo kuplią žaliaskarę eglę ir rudens jau nuauksintą liekną beržą.

– Juos abu pasodino mano sūnus Laimutis, anksti išėjęs Amžinybėn. Prisiglaudžiu prie berželio ir atrodo, kad apkabinau sūnų, – nubraukia ašarą senoji žvirgždietė. – Gal kokius septynerius metukus vaikas teturėjo, kai parsinešė mažą berželį, matyt, kur pagriovy iškasęs. Sako: „Aš irgi noriu savo medį turėti.“ Pats ir duobutę iškasė, pats pasodino.

Iš laukų ir pajūrio

Onos Šležienės valdos labai plačios – daugiau kaip pusė hektaro. Jose tvarkytis padeda Pasvalyje gyvenanti, bet pas mamą labai dažnai viešinti dukra Genutė Vanagienė ir jos sūnus Simonas.

Šalia gėlynų bei daug kur kitur gražios kompozicijos išdėliotos iš lauko akmenų ir jūros bangų nugludintų akmenėlių. Genutė mėgsta nuvažiuoti prie jūros, o spalvingi pajūrio akmenėliai – pačios geriausios lauktuvės natūralaus grožio mėgėjoms. Aptikusi dailų lauko akmenį Ona Šležienė į savo sodybą jį parsigabena dviračiu.

Sodyboje šviečia daug iš medžio drožtų dirbinių. Prisėsti kviečia dailūs suoleliai, gėlės žydi didžiuliame mediniame bate. Visi šie kūriniai – pasvaliečio tautodailininko Stasio Motiejūno rankų darbas. Su juo Ona Šležienė susipažino ieškodama žmogaus, kuris išdrožtų gražų kryžių. Kai buvo pastatytas jis, Stasį sodybos šeimininkė vėl kviesdavosi, kai tik gimdavo koks nors naujas sumanymas. Tarkim, dabar užsiprašė, kad padirbtų suoliuką prie kiemo kryžiaus.

Simboliška, kad gražiausios vienkiemio sodybos šeimininkei įteiktą lentą su šį titulą liudijančiu užrašu irgi išdrožė tas pats tautodailininkas. O štai dar vieną sodybą puošiantį akcentą – dailią medinių virbų tvorelę – nupynė senolės dukra Genutė. Sodybos istoriją mena senovinė klėtis, o pirtelę, jaukią pavėsinę pastatė dabartiniai jos šeimininkai. Švarutėliui, rudens gėrybes jau atidavusiam daržui, šiltnamiui vieta skirta pačioje sodybos galulaukėje, nes didžiąją jos valdų dalį užima grožio sala.

Vasarą, pasidžiaugti saulute ir lietumi, kieman iškeliauja dauguma kambarinių gėlių, kurių Onos Šležienės namuose itin gausu. Rudenėjant jos pamažu, priklausomai nuo savo lepumo, vėl grįžta trobon.

Smagiausia, kai giria anūkai

Į devintąją dešimtį įkopusi močiutė – dar labai žvitri, nuolat besišypsanti, mokanti pašmaikštauti. Anot jos dukros Genutės, kasmet, vos ima aušti pavasaris, mama užmiršta visus savo negalavimus, dėl kurių guodėsi žiemą, ir nebegali ramiai nusėdėti troboj. Ima tupinėti apie iš žemės lendančius daigelius, o nugenėjus medžių šakas – pati kapoja žabus. Savo šeimininkės nekantriai laukia ožkytė, paršelis, pulkas vištų.

– Gyvulėlių vis dar neatsisakau. Kokia gi kaimo sodyba be gyvybės? – tarsi pati savęs klausia O. Šležienė. – Daug dirbti įpratau nuo mažumės. Prisimenu, buvau vos penkerių metų, kai mamytė atvedė ravėti daržo. Parodė, kur piktžolės, kur daržovės, ir pasakė: „Dukrele, žiūrėk, jų nesumaišyk ir lysvių neišmindžiok, nes neturėsim ko valgyti.“ Per darbus ir didesnių mokslų nebaigiau. Nors mokytoja buvo atėjusi pas mus į namus, prašė, kad leistų mane mokytis toliau, gyrė, kad esu labai gabi mergaitė. Bet tėveliai neišgalėjo. Sunkiai teko dirbti visą gyvenimą, bet juk be darbo nebūtų nieko. Kolūkių laikais duoną pelniau triūsdama laukininkystėje,vyras Jonas garsėjo kaip geras kalvis. Deja, jau senokai našlauju.

Senolė, prisimindama skaudžias gyvenimo akimirkas, pasakoja kaip dėl neatiduotų prievolių iš tėvų atėmė visus grūdus, iš tvarto išsivedė gyvulius. Paliko tik vieną karvutę, bet ir toji po kelių dienų veršiuodamasi krito. Mama raudodama rovėsi plaukus, mažesni broliai ir seserys verkė, nors dar nesuprato, kas vyksta.

– Tėveliai mane mokė, kiekvieną darbą atlikti labai kruopščiai. Bet ir man pačiai patinka, kai aplink gražu, švaru. Mamytė man visada patikėdavo nušluoti kiemą: sakydavo, kad Onutė geriausiai tą padarys. O dabar anūkai dažnai pasako: „Močiute, mums tavęs gaila, nes tiek daug dirbdama labai pavargsti. Bet viskas, ką tu padarai – taip gražu...“ – nuo gero žodžio nušvinta moteris.

Liko apmestos staklės

Jaunystėje Ona Šležienė buvo puiki audėja. Skryniose ir šiandien guli stori rietimai jos išaustų aštuonianyčių drobių. Daugiausia audė, kai vaikai buvo maži ir nereikėjo eiti į darbą kolūkyje. Tėviškėje dar stovi staklės su apmestu aštuonianyčiu. Vėl užgriuvus darbams, audimą ilgam teko pamiršti, o dabar nebėra tiek sveikatos.

Ilgomis žiemos dienomis močiutė į rankas ima mezginį. Nors daugybę savo numegztų šiltų kojinių ir dailiausiais raštais išmargintų pirštinių yra išdovanojusi, senolė kiekvieną žiemą vėl papildo jų atsargas.

– Vienas Panevėžio krašto ūkininkas mane kviečiasi padėti kirpti avių. Už talką gaunu vilnų, tad ir vilnonių siūlų visada turiu! – sako senoji žvirgždietė.

Ji apgailestauja, kad kaimai tuštėja, daug jos jaunystės draugų jau mirę. Anapilin išėjo ir geras Onos Šležienės bičiulis, su kuriuo yra tekę ir dainuoti, ir giedoti, Leliškių kaimo šviesuolis Juozas Vyčas. Pamažu nyksta ir jo sukurtas, toli garsėjęs Svajonių kalnelis.

– Šiandien Žvirgždėje beliko tik septynios sodybos. Bet visi kaimynai labai geri, padeda vieni kitiems. Visi gražiai tvarkosi. Stengiuosi nenusileisti ir aš, nors Žvirgždės kaime esu pati seniausia, – šypsosi mūsų pašnekovė. – Iš gausios mūsų šeimos palaidojom tik vieną sesutę, visi kiti dar laikosi neblogai. Dvi seserys gyvena tėviškėje, tėvų namuose, viena Šilutėje. Vienas brolis Ukrainoje, kiti du Vilniuje, bet atvažiuoja į tėviškę bitininkauti. Susitariame, kad kurią nors vasaros dieną visi, kas gali, suvažiuos pas mane. Šilutiškė sesuo turi net devynias atžalas. Smagu, kai suvažiuoja ne tik broliai ir seserys, bet ir jų vaikai, anūkai. Puikiai sutariu ir su marčia Violeta, mirusio sūnaus Laimučio žmona. Ji man padovanojo du anūkėlius, o pati yra tiesiog auksinio būdo žmogus. Dažnai aplanko, paskambina, rūpinasi kaip gyvenu.

Darbas, 2012 m. spalio 9 d., p. 1, 3

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Versti puslapį

Vartotojo meniu

Partneriai ir rėmėjai

eiflblackpos pasvalys lus biciulis0 joniskelis

Projektą įgyvendinti pagelbėjo labai daug partnerių su kuriais užmegzti glaudūs bendradarbiavimo ryšiai Skaityti daugiau...